Psalmė

"Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.

Žinai, kada atsisėdu ir atsistoju, -

iš tolo supranti mano mintis.

Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, - 

pažįsti visus mano kelius.

Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,

štai, Viešpatie, tu jį visą žinai.

Iš visų pusių apsiauti mane, 

lieti mane savo ranka.

Tavo žinojimas man per nuostabus, - 

man per gilus, negaliu jo pasiekti. 

Kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo Dvasios 

ar atsitolinti nuo Tavo Artumo?

Jei į dangų užžengčiau, Tu būtum ten,

jei Šeole pasikločiau lovą, Tu būtum ten.

Jei įgyčiau aušros sparnus

Įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų, 

net ten mane vestų Tavo ranka

ir tvirtai laikytų Tavo dešinė. 

Jei sakyčiau: "Tamsa tikrai mane paslėps

ir naktis bus man šviesa", -

juk Tau pati tamsa nėra tamsi

ir naktis šviečia kaip diena.

{Tamsa ir šviesa Tau yra tas pat}

Juk Tu mano širdį sukūrei,

užmezgei mane motinos įsčiose.

Šlovinu Tave,

nes esu nuostabiai padarytas.

Tavo visi darbai nuostabūs, -

tai žinau labai gerai.

Mano išvaizda tau buvo žinoma,

kai buvau slapta kuriamas,

rūpestingai sudėtas žemės gelmėse - 

tavo akys matė mane dar negimusį. 

Į Tavo knygą buvo įrašytos 

visos man skirtos dienos,

kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. 

Kokios nesuvokiamos man Tavo mintys,

Dieve,

ir kiek jų daug!

 Mėginu jas suskaičiuoti - 

jų daugiau negu smėlio grūdelių.

Ir net jei ir jų galą pasiekčiau, 

vis dar su Tavimi tebebūčiau."

Ps 139, 1-14